|
Ar galėtumėte prisiminti, kada pirmą kartą pamatėte žaibą tamsiame, audringame danguje? Didžiulė žaibo galia įstrigo į jūsų atmintį. Neturint mokslinių žinių, žaibas yra bauginantis.
Senosios pasaulio kultūros rėmėsi mitais ir magija, jog paaiškintų žaibą ir nugalėtų baimę. Senovės graikai, pavyzdžiui, tikėjo, kad visų dievų karalius Dzeusas sviesdavo žaibus iš dangaus, jog parodytų savo pyktį žmonėms. Žaibas buvo jo ginklas.
Progresuojant moksliniams klimato ir oro sąlygų tyrimams, žmonės nustojo galvoti apie žaibą kaip apie dievų bausmę. Tačiau mokslininkai žaibus pradėjo suprasti tik apie 1700 metus.
Bendžaminas Franklinas buvo vienas iš pirmųjų mokslininkų, tyrinėjusių žaibus. 1752 metais jis atliko savo legendinį eksperimentą su aitvaru. Audros metu jis prie aitvaro virvutės galo pritvirtino raktą
ir paleido aitvarą į dangų. Kai įelektrintas raktas sukibirkščiavo, jis
žinojo, kad elektros srovė nukeliavo iš įelektrinto oro žemyn jo aitvaro virvele iki rakto. Jis įtarė, kad žaibas iš tikrųjų buvo natūrali gamtinė elektros forma. Po šio eksperimento jis jau galėjo padaryti išvadą, kad žaibas yra elektros iškrova.
Vėlesniais metais mokslininkai apie žaibą sužinojo vis daugiau ir daugiau. Nors nėra visiškai saugaus būdo išvengti žaibo smūgio, mokslininkai išbandė įvairias teorijas, jog būtų sukurta apsauga nuo žaibo galimos žalos.
|
